Skirtumas tarp televizijos siųstuvo ir radijo imtuvo yra tas pats. Pirmasis turi garso signalus. Padėjus pagrindą elektroninėms technologijoms, atitinkamai vystėsi radijas ir televizija. 1906 m. Žmonės naudojo belaidį ryšį, norėdami išreikšti savo sveikinimus žmonijai dėl linksmų Kalėdų, tačiau prireikė dešimties metų, kol ši technologija pasiekė praktinių tikslų. 1916 m. Amerikietis Sarnovas parengė planą priimti muzikos transliacijas iš radijo stočių atsakikliais. Tai pirmoji radijo stotis pasaulyje. 1935 m. Radijo transliacija iš esmės buvo tobulinama po nuolatinio tobulinimo. Tuo metu pasaulyje buvo net 1,550 XNUMX radijo transliacijų stočių.
Programos, kurios naudoja radijo bangas ar laidus garsams ir vaizdams transliuoti į plačią sritį, bendrai vadinamos „transliacijomis“. Radijo radijo imtuvai pagal jų struktūrą gali būti skirstomi į vamzdinius, puslaidininkinius ir kietojo kūno grandinius. pagal jų tūrį juos galima suskirstyti į grindis stovinčius, stalinius, nešiojamus, kišeninius ir miniatiūrinius; pagal juostas jie gali būti suskirstyti į vidutinės bangos, vidutinės trumpos bangos, trumpos bangos, itin trumpos bangos, ilgos, vidutinės ir trumpos bangos, visos juostos; pagal transliavimo sistemą ją galima suskirstyti į amplitudės moduliaciją ir dažnio moduliaciją; pagal programos specifikacijas galima suskirstyti į super ir pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą; pagal maitinimo šaltinį jį galima suskirstyti į kintamosios, nuolatinės, kintamosios ir nuolatinės srovės naudojimą.
Pagal specialų tikslą ir daugiafunkcį, jis gali būti suskirstytas į automobilį, AM pervyniojimą, FM pervyniojimą, retransliaciją, stovėjimo garsą, dvejopo naudojimo įrašus, dvejopo naudojimo išplėtimą ir kitus daugiafunkcinius. Kad ir koks sudėtingas ar nesuprantamas būtų radijo imtuvas, jis susideda iš keturių pagrindinių dalių. Tai labai naudinga mums suprasti radijo principą. Šios keturios dalys: antena, įžeminimo laidų sistema: ji priima radijo bangas ir atkuria jas kaip įvairaus dažnio sroves. Derintuvas: Jis parenka stoties, kurią reikia tiekti, srovę ir slopina tų stočių, kurių nereikia, srovę.
Kuo skiriasi TV siųstuvas ir radijo imtuvas
Detektorius: jis keičia reikiamos radijo stoties srovę į naudingą formą, kurią galima paversti garsu. Garsiakalbis: Jis konvertuoja detektoriaus srovę į garsą, kurį gali suvokti žmogaus ausys. Šios keturios dalys yra reikalingos visų rūšių imtuvams, nesvarbu, ar tai paprasčiausi mineraliniai radijo imtuvai, ar sudėtingi televizijos imtuvai, tačiau pastarieji buvo patobulinti. Radijo sugebėjimas atskirti kiekvieną stotį yra tik pasirinkimas perduoti skirtingo nešlio dažnio bangas. Siųstuvas sujungia nešiklio signalą ir garso signalą, tai yra amplitudės moduliacijos arba dažnio moduliacijos bangą, kad būtų galima perduoti į visas puses, o greitai svyruojanti elektromagnetinė banga susideda iš elektrinių ir magnetinių laukų.
Radijo antenos elektronai juda kartu su visų anteną pasiekiančių radijo signalų elektrinio lauko vibracija. Ši mažytė srovė yra tolygi tiktai srovei, kurią sukelia kelių mikrovoltų įtampa. Radijo „derintuvas“ naudoja rezonansinę grandinę, norėdamas sureguliuoti tam tikros norimos priimti radijo stoties nešlio dažnį. Kiti nešlio dažnio signalai yra slopinami, nes jie negali gauti rezonanso. Radijo stiprintuvas sustiprina rezonansinį signalą, o tada detektoriaus grandinė atskiria nešlio dažnį nuo garso ir spalvų signalo, o garso signalas vėl sustiprinamas ir atstojamas iš garsiakalbio į muziką ir balsą, kurį jaučia žmogaus ausis.
Yra net 700 milijonų radijo imtuvų. Jis taip pat sumaišomas su vaizdo signalu. Televizoriuje yra radijo komponentas, be to, televizoriuje yra ekrano ekranas, atitinkantis vaizdo įrašą, ir vaizdo vamzdelis. Pirmiausia iš antenos galima aptarti superheterodino imtuvo pagrindinę struktūrą ir veikimo principą. Tarkime, kad iš antenos patenka 800 kHz radijo signalas, po aukšto dažnio stiprinimo signalas sustiprinamas ir sustiprintas signalas siunčiamas į maišytuvą. Šiuo metu imtuvo osciliatorius taip pat siunčia signalą į maišytuvą, o jo dažnis turėtų būti 1,255 XNUMX kHz.
Du elektriniai signalai maišytuve sumaišomi, kad susidarytų „ritmas“, ir gaunamas naujas signalas. Šio signalo dažnis yra tūkstantis du šimtai penkiasdešimt penki minus aštuoni šimtai, kuris yra lygus keturiems šimtams penkiasdešimt penkiems kilohercams. Šis keturių šimtų penkiasdešimt penkių hercų dažnis vadinamas „tarpiniu dažniu“, kuris radiotechnikoje sutrumpinamas kaip „tarpinis dažnis“. Jei elektrinio signalo iš antenos dažnis yra 900 kilohercų, tada paties imtuvo osciliatorius taip pat turi generuoti sausą hercą. Elektrinis signalas. Nusiuntęs į maišytuvą, mišrus ritmas vis tiek gauna 1355 minus 900 tarpinį dažnio signalą, lygų keturiems šimtams penkiasdešimt penkiems kilohercams.
Tarpinio dažnio elektrinis signalas sustiprinamas specialiu tarpinių bangų stiprintuvu, o praėjus pro demoduliuotą detektorių, garso signalą galima atkurti. Garso signalas taip pat vadinamas žemo dažnio signalu. Po to, kai žemo dažnio stiprintuvas vėl sustiprina garso signalą, srovė gali būti siunčiama į garsiakalbį, kad skleistų garsą.
Mūsų kitas produktas:
